Pocių sodybą Radiškės kaime netoli Kaltinėnų saugo šuo Bičiulis ir jo padėjėjas žąsinas Zulinas. Jų būdelė prie pat įvažiavimo į namus, ir nė vienas svetimas žmogus nepraeis nepastebėtas. Pirmasis sureaguoja Zulinas - pamatęs nepažįstamą svečią, jis pradeda nepatenkintas šnypšti ir snapu grasinti atėjūnui, o po to iš būdos išlenda Bičiulis ir, matydamas reikalą, įsikiša į konfliktą. Šeimininkai sako, kad žąsinas netgi sargesnis už savo partnerį šunį. Vėsesnę dieną Bičiulis kartais net tingi lįsti iš būdos - kam jam vargintis, jeigu Zulinas visada trinasi apie būdą ir budria akimi stebi aplinką?

Šuo pririštas, jo partneris žąsinas laisvas, bet toli nuo būdos neina - tik pasipešti žolės arba kūdrą atsigerti vandens. Vos tik Zulinas pasitraukia toliau, Bičiulis nepatenkintas pradeda loti, inkšti, trypti kojomis - taip jis ragina savo draugą grįžti atgal. Kur tu, mano bičiuli? Grįžk atgal, dar kas atsitiks!

Nepaprasta šuns ir žąsino draugystė išaugo iš didžiulės jų neapykantos. Kaip sako Elena Pocienė, ta meilė žąsinui kainavo nemažai plunksnų, šuo jam buvo išpešęs uodegą. Bičiulis nekentė Zulino, Zulinas - Bičiulio, bet po tragedijos, kurią pavasarį patyrė Zulinas, viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Pasirodo, Zulinas yra našlys. Jis turėjo žąselę, toji jau tupėjo ant kiaušinių ir laukė žąsiukų, bet kažkurią naktį lapė ją nunešė - Zulinas neįstengė apginti. Likęs vienas ir nelaimingas, Zulinas ėme lįsti prie šuns ir ieškoti jo draugystės, nors tas baisiausiu įsiūčiu jį vijo ko toliau nuo būdos. To betrūko, kad jis, garbingas sargybos viršininkas, prasidės su kažkokiu dvikoju žąsinu!..

Visgi Zulino atkaklumas palenkė Bičiulio širdį, ir vieną dieną šeimininkai pamatė, kad buvę mirtini priešai draugiškai tupi prie šuns būdos. Juk šuo, kaip ir žąsinas - bendruomeninis padaras, jam irgi buvo ilgu vienam be draugų. Dabar šuns būda jau abiejų - vėsesnę naktį šalia šuns joje įsitaiso ir žąsinas.

Pabuvęs prie jų netrunki pamatyti, kad žąsinas labiau saugo ne sodybą, bet savo šunį. Šeimininkai įspėjo, kad fotografuodamas nelįsčiau labai arti šuns - žąsinas gali pulti. Jei koks nepažįstamas žmogus ima kalbinti šunį, žąsinas įžiūri pavojų ir nedvejodamas puola ginti savo bičiulį.

Visgi prie Bičiulio man pavyko prisimeilinti draugiškais pagarbiais kreipiniais ir keliais mėsos gabaliukais, o kai sargybos viršininkas ėmė rodyti man palankumą, tai ir jo partneris šiek tiek apsiramino - jis nepatenkintas pasitraukė toliau, akies krašteliu budriai stebėjo mane, o numestos duonos gabaliukų į snapą neėmė. Po baisios netekties, kurią Zulinas patyrė pavasarį, toks jo įtarumas suprantamas. Užtat Bičiulis be jokių skrupulų surijo ir savo mėsą, ir partnerio duoną - kam turi geras daiktas prapulti?