Jeigu jaučiatės vienišas, visų pamirštas ir niekam nereikalingas, neskubėkit prarasti vilties. Net jei tikrai jūsų lenkiasi buvę draugai ir giminės, jeigu tikrai pasaulyje esate niekam nereikalingas, jūsų dar gali prireikti. Po mirties jūs dar galite sulaukti netgi užuojautos. Truputį šiurpoka, panašu į juodąjį jumorą, bet iš tiesų tai reali vieno žmogaus istorija.

Neįprastos laidotuvės

Patiems laidotuvių dalyviams jų procesija atrodė keista. Pajūrio (Šilalės rajonas) seniūnė, jos pavaduotoja, dvi socialinės darbuotojos, buvusi mirusiosios globėja, keli seniūnijos darbininkai ir viena močiutė kaimynė. Viena vienintelė iš viso miestelio.

 

- Nugyvenau jau beveik 90 metų, bet tokių laidotuvių dar nebuvau mačiusi, - dabar

sako toji vienintelė į laidotuves atėjusi kaimynė Zosė Balserienė.

 

- Nenorėjau, kad žmogus būtų paprasčiausiai užkastas, kaip tai daroma didžiuosiuose miestuose su benamiais, - prisimena Pajūrio seniūnė Roma Noreikienė. - Seniūnijos darbuotojai sutarėme, kad visi turim nueiti. Juk tai mūsų žmogus. Ji nebuvo tikra pajūriškė, bet prieš ketverius metus įkurdinta mūsų socialiniame būste. Paskutinius metus ji praleido Kaltinėnų slaugos ligoninėje, bet formaliai vis tiek liko Pajūrio gyventoja. O kada mirė, rajono Socialinės paramos skyriaus darbuotojai mums taip ir pasakė: "Mirė jūsų žmogus, atvažiuokite atsiimti". Jokios šeimos, jokių giminių, kurie galėtų pasirūpinti mirusiąja. Taigi mūsų žmogus. Nupirkome karstą, gražias įkapes, parvežėme, visi palydėjome į kapines. Nieko daugiau mes negalėjome. Laidojimo pašalpos užteko, dar liko šiek tiek jos pensijos pinigų. Už juos nupirksime nedidelį antkapio paminklą, o kol kas prie kapo stovi medinis kryžius su vardu, pavarde ir datomis. Paminklą jau būtume pastatę, bet kada kilo šioks toks šurmulys dėl kapo, susilaikėme.

 

Nors patiems seniūnijos darbuotojams atrodo, kad jie padarė viską, bet štai Z. Balsienei atrodo, kad laidotuvės vyko pernelyg skubotai - visai ne taip, kaip laidojami visi normalūs žmonės:

 

- Aš suprantu - buvo penktadienis po pietų, jie norėjo pabaigti darbo savaitę, bet vis tiek nereikėjo taip skubėti, - sako močiutė. - Galėjo bent karstą atidaryti - būčiau paskutinį sykį pamačiusi savo kaimynę. Jau norėjau prašyti, kad atidarytų, bet kažkaip pasimečiau ir nepaprašiau. Dabar man kyla abejonė, ar ji tikrai buvo apvilkta įkapėmis, ar nepalaidota kokias naktiniais? Duobkasiai pasakė: "Na, moterys, bent amžiną atilsį sukalbėkit". Mes sukalbėjome amžiną atilsį, ir ją nuleido į duobę. Nei mišių, nei kunigo, nieko. Pas mane ji buvo palikusi 50 litų, tai pasijutau kaip ir skolinga. Kitą dieną nuėjau į bažnyčią ir užpirkau mišias. O juk Pajūryje yra laidojimo namai, galėjo ten pašarvoti. Miestelis nemažas. Gal būtų atėję kas nors, pabudėję ir pagiedoję?

 

- Atėję, pagiedoję? - traukia pečiais Pajūrio seniūnijos socialinė darbuotoja Vida Zeveckienė. - Mes juk pranešėme visiems kaimynams, pakvietėme ateiti į laidotuves, bet pasirodė tik šita močiutė. Kas būtų atėję, kas giedoję? Net artimiausi kaimynai, kurie kažkada gėrė už jos pinigus - ir tie neparodė akių. Graudu net pagalvoti, koks visų pamirštas, niekam nereikalingas žmogus.

 

Neįprasta vienatvė

Kaltinėnų gydytojas Kornelijus Andrijauskas ją puikiai prisimena:

 

- O taip, žinau, mūsų Zinočka! Ori, inteligentiška moteris. Ji ir numirė oriai. Pas mus pragulėjo ilgai, atvežta labai suvargusi, bet čia daug būna sunkios būklės žmonių. Iš kitų ji išsiskyrė tiktai tuo, kad neturėjo jokių giminių ir draugų. Niekas pas ją neateidavo, nesiteiravo apie ją telefonu. Bent aš nemačiau, kad būtų kas lankęs.

 

Liudytojai sako, kad ir Pajūryje nelabai kas norėjo eiti pas ją į socialinį būstą. Girdi, kvapelis buvo ne koks, o ir susikalbėti su girta ne visada galėjai...

 

- Nežinau apie jos praeitį, apie Pajūrį, bet čia nebuvo kokio kvapelio, - sako gydytojas. - Ji buvo nuprausta, švariai aprengta, sveikai protaujanti moteris. Kas norėjo, galėjo su ja bendrauti. Bet nemačiau tų bendrautojų.

 

- Į pabaigą ji jau kalbėjo sunkiai, bet iki tol su ja galėjai puikiausiai susišnekėti, - prisimena Kaltinėnų slaugos ligoninės vyresnioji slaugytoja Judita Kasmauskienė. - Atvežė ją sunkios būklės, abi kojos buvo užpūliavusios. Plovėme žaizdas, gydėme, bet užgydyti nebegalėjome. Išvežė ją į Tauragę, ten amputavo pėdas. Viena kojelė liko ilgesnė, kita trumpesnė. Ir dar ji vienos rankelės neištiesdavo... Man labai gaila tokių žmonių. O graudžiausia, kad jos niekas nelankė. Nuo lankytojų čia durys neužsidaro, eina žmonės ir eina. Kas neturi savo vaikų, tuos lanko giminės arba kaimynai. Pas ją neateidavo niekas. Jeigu ji rūpėjo kam nors, tai tik socialiniams darbuotojams. Socialiniai čia atvežė, socialiniai ir išsivežė mirusią.

 

O kaip ji išėjo iš šio pasaulio? Dabar atsirado žmonių, kurie labai susirūpino, ar ji numirė su visomis reikalingomis apeigomis ir palaiminimais?..

 

- Apie jos tikėjimą nieko nežinau, - sako slaugytoja. - Pas mus lankosi kunigas, kalbasi su ligoniais, jie kartu meldžiasi. Ar ji eidavo su visai melstis, aš nežinau, į tuos dalykus mes nesikišame. Žiūrėdama iš šalies, nebūčiau galėjusi ką nors pasakyti apie jos tikėjimą. Kitos močiutės palatose meldžiasi, kalba rožinį, skaito maldaknygę, net jos niekada nemačiau taip darant. Kokių nors specialių pageidavimų irgi nereiškė. Bet čia ji galėjo ir melstis, ir mišių klausyti. Kaip ir kitiems, taip ir jai buvo viskas prieinama.

 

Susitikimas po daugelio metų

Jos atvykimu į Pajūrį Z. Balserienė labai apsidžiaugė.

 

- Kaip šiandien prisimenu tą šaltą vasario dieną, - pasakoja močiutė. - Atėjo seniūnijos vairuotojas, sako, draugę tau atvežiau. Nuėjau pažiūrėti. O ji stovėjo nusisukusi ir žiūrėjo pro langą. "Ne draugė, ne draugė", - atsakė. Kai atsisuko, aš ją iškart pažinau. "Zina, kodėl tu sakai, kad ne draugė?" - paklausiau. Aš ją pažinau, o ji galėjo manęs ir nepažinti. Tiek metų mes nesimatėme.

 

Tai buvo ta pati Zina, kuri kažkada augo Šilalėje pas Balserių kaimynus Paulauskus. Paulauskai buvo Zinos dėdės.

 

- Savo vaikų jie neturėjo, tai priglaudė našlaitę Ziną ir dar tokį berniuką, tikriausiai sūnėną. Savo augintinius jie labai mylėjo, puošė kaip išmanydami. Ziną prisimenu tokią gražią mergaitę, jos suknelės visada būdavo baltais kalnieriukais. Atvažiavusi iš Šiaulių, iš didelio miesto, ji už kaimo vaikus buvo daug pranašesnė. Ir berniukai prie jos labiau lipdavo, - prisimena Z. Balserienė. - Paskui išvažiavo į Vilnių, susirado tokį karininką, ištekėjo ir pasiliko. Nuo to laiko daugiau nesusimatėme.

 

Likimas lėmė, kad jos susitiktų 2010 metais Pajūrio socialiniame būste. Zina jau buvo ne ta jauna mergaitė baltais kalnieriukais. Audringas gyvenimas jau buvo palikęs žymių. Buvusi gražuolė seniai ir be sūnais, ir be vyro, ir be Vilniaus buto. Visai be pastogės ir be artimų žmonių. Net jos globėjai, pas kuriuos ji grįžo iš Vilniaus, jau kada mirę...

 

- Jos sūnus buvo labai gražus vaikinas, aš jį sutikdavai Šilalės gatvėse. Žuvo dar jaunas, vos 30 metų. Kažkokia keista mirtis - rado negyvą tai Vilniau, tai Kauno gatvėje. Gerai nežinau, bet kažkokiam dideliam mieste, - pasakoja buvusi Zinos kaimynė. - Jis palaidotas Šilalės kapinėse. Ten ir Zina galėjo būti palaidota. Jos globėjų irgi seniai nebėra. Globėjai namą užrašė ne jai, bet seseriai, toji liepė išsikraustyti ir pardavė... Dar ji gyveno Šilalėje pas tokius Petkus, bet kada ir tie mirė, paliko visai be pastogės. Nežinau, kur ji tada gyvendavo.

 

Pajūrio seniūnijos darbuotojai apie jos praeitį žino labai mažai.

 

- Mums paskambino iš Socialinės paramos skyriaus, sako, turėsite apgyvendinti vieną Šilalės benamę, - prisimena R. Noreikienė. - Kaip tik Pajūryje buvo vienas laisvas socialinis būstas. Aš dar dirbau socialine darbuotoja, bet jau buvau laimėjusi konkursą seniūnės pareigoms, tai savo reikalus perleidinėjau Vidai Zeveckienei. Mes abi su Vida sutvarkėm tą butą. Kadangi naujoji gyventoja neturėjo nieko, tai parūpinome baldų, patalynės, indų, vieną kitą puodą...

 

- Parsivežėme ją iš Kaltinėnų slaugos ligoninės, - prisimena V. Zeveckienė. - Ligoninėje jai buvo atstatę sveikatą, ir visą kelią nuo Kaltinėnų mes žvaliai pasikalbėjome. O kur ji gyveno prieš Kaltinėnų ligoninę, tai net nežinau. Tikriausiai kur nors rūsiuose ar laiptinėse - juk neturėjo nieko. Važiuojant per Šilalę, ji prisipažino esanti skolinga "Aibės" parduotuvei. "Tai sustokime, atsiskaitysit", - pasiūliau, bet ji atsakė, kad kada nors atsiskaitys viena. Ar atsiskaitė, ar ne, dabar negaliu pasakyti. Pajūryje ji pradėjo klausinėti, kur čia kokia parduotuvė. Maniau, domisi, kur nusipirkti maisto, bet paskui supratau, kad potekstė buvo kita. Man atrodo, maisto ji nelabai pirkdavo...

 

- Aš irgi nesuprasdavau, kuo ji maitinasi, - pasakoja Z. Balserienė. - Mūsų butai kaimynystėje, bet nejutau, kad ji būtų ką virusi. Kartais nunešdavau kokio viralo lėkštę. Vasarą gatvėje prisirpo tokie geltoni slyvukai, tai ji tais slyvukais ir mito. "Kaip tu juos valgai? - klausdavau. - Juk sukirmiję". Bet ji sakydavo: "Ne, visai geri!"

 

Socialinė darbuotoja V. Zeveckienė mano, kad Zina paprasčiausiai nemokėjo gyventi:

 

- Buvo šalta žiema, o ji neturėjo kuo kūrenti. Parūpinome malkų, sunešėme į palėpę. Praskaldžiau pagaliukų, padėjau prie krosnelės. "Va, močiute, užsikursite ugnį", - pasakiau jai. Aš ją močiute vadindavau - juk gerokai vyresnė. Nueinu kitą dieną - pagaliukai taip ir guli prie krosnelės. Kodėl neužsikūrė ugnies? "Man neišėjo", - paaiškino. Jai neišeidavo nei ugnies užsikurti, nei maisto nusipirkti. Galiausiai jai išrūpinome socialinę globą, bet tai neišgelbėjo nuo bėdos.

 

- Vieną naktį pajutome dūmus, - prisimena Zinos kaimynė Z. Balserienė. - Maniau, gaisras pas mano kaimynę. Jos kambary buvo tiek dūmų, kad baisu. Pasirodo, didžiulė bėda. Sušalo nekūrentame kambaryje, tai sugalvojo pasišildyti kojas. Apsivyniojo jas kaldra ir užsidegė. Taigi degančia kaldra pasišildė kojas. Kada subėgome, jau buvo gerokai apdegusi. Man atrodo, jos kojos buvo ir nušalusios, ir apdegusios. Paskui amputavo ligoninėje. Kai išvežė ją į ligoninę, daugiau gyvos nebemačiau. O taip norėjau su ja bendrauti! Juk mokyta moteris, dar ir jaunystės laikų pažįstama... Man būdavo labai apmaudu, kad ją išnaudodavo kaimynai. Gauna pensiją - durys pas ją neužsidaro. Paima pinigų, išeina parnešti butelio - nei jų pačių, nei butelio, nei pinigų. Visaip būdavo. Arba parneša du butelius, bet vieną pasislepia sau. Po laiptais esu radusi... Pasibaigia vargšės pensija - niekam ji nebereikalinga. Kas su tokia bendraus? Jos bute net kvapas vuvo baisus. O kai būdavo blaivi, mes vis dėlto pasišnekėdavome. Apie pažįstamus ir apie gyvenimą... Retai, labai retai, bet susišnekėdavom.

 

O kodėl taip atsitiko? Kodėl kažkada graži, patraukli, gabi, visų mylima mergaitė ir mokyta moteris gyvenimą baigė tokioje šiurpioje vienatvėje?

 

- Nenoriu mirusio žmogaus nei peikti, nei kritikuoti, bet man atrodo, kad ji palūžo Vilniuje, - sako Zinos kaimynė - vienintelė blaivi jos pašnekovė. - Sūnus žuvo, o vyras paliko. Kai stojosi Lietuva ir atsiskyrė nuo Rusijos, rusas karininkas išvyko tarnauti kažkur į Maskvą, o ji nenorėjo važiuoti, pasiliko čia. Aš manau, tai ją ir sužlugdė. Vilniuj praradusi butą, parvažiavo į Šilalę pas savo globėjus, bet ir čia neįsikabino. Galiausiai neliko nieko - nei šeimos, nei giminių, nei draugų. O tie keli sugėrovai neatėjo nė į kapus palydėti.

Pajūriškė Zosė Balserienė iš viso namo vienintelė atėjo į savo kaimynės laidotuves. "Kol buvo gyva, labai norėjau su ja bendrauti", - sako močiutė.

 

Žmogus - mįslė

Dabar apie ją liudija tik medinis kryžius Pajūrio kapinėse. Seniūnijos žinioje dar yra likęs tūkstantis su trupučiu jos pinigų, už juos būtų galima pastatyti akmeninį paminklą, kuris laikytų ilgiau už medinį kryžių. Valdiškoj priežiūroj žmogus pabaigė savo dienas, valdžia dabar prižiūrės ir kapą. Pats laikas padėti tašką baigti liūdną istoriją. Bet...

 

Istorija dar nebaigta. Prasideda tragikomiška jos dalis. Po mirties atsirado labai jautrių ir rūpestingų žmonių, klasės draugių, kurios susirūpino mirusiosios gerove. Pasipylė laiškai į valdiškas įstaigas. Mirusioji turi būti iškasta, jos palaikai išvežti kitur, į Šilalės kapines.

 

- Manote, motinai nėra skaudu, kad ji palaidota ne šalia savo sūnaus? - klausė manęs viena klasės draugė, nenorėjusi garsinti savo pavardės.

 

Skaudu dabar, kada jau mirusi?

 

- Manote - ne?..

 

Na taip, gyvai neskaudėjo niekas - nei amputuotos kojos, nei pagiringa galva, nei nesilankstanti viena ranka. Skaudėti ėmė dabar, po mirties. Gyvai nereikėjo jokios užuojautos ir jokio bendravimo, užtat mirusi moteris pajuto baisią vienatvę, jai pasidarė liūdna. Po mirties ji nuliūdo, nes buvo palaidota kažkur Pajūryje, o ne rajono centre šalia sūnaus.

 

Kita rūpestinga irgi pavardės nenorėjusi skelbti klasiokė mano, kad jos draugės kapas negeroje vietoje. Iš tiesų jis vienoje eilėje su kitais kapais, bet vis tiek vieta negera, nes netoli tvoros.

 

- Kodėl ją pakasė patvoryje? - klausia rūpestingoji draugė. - Kodėl seniūnija nesurado jos giminių ir nepaklausė jų nuomonės? Jie gi būtų pasakę, kad Šilalėje yra palaidotas Zinos sūnus. Ir kodėl jie nenori ištaisyti savo klaidos?

 

Klasiokė rodo rajono mero atsakymą, kurį laiko valdišku atsirašinėjimu.

 

- Jis tik nurašė kapinių taisykles!

 

Iš tiesų meras paaiškino, kas ir kokia tvarka gali perlaidoti mirusių žmonių palaikus. Pagal valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintas taisykles, leidimą ekshumuoti ar perlaidoti žmonių palaikus galėtų gauti giminės, pateikę motyvuotą prašymą ir įrodę savo giminystės ryšį. Tokių giminių nėra, niekas nėra gavęs leidimo. O klasės draugai ir šiaip pažįstami kasinėti palaikų neturi teisės.

 

Nepatenkintos tokiu atsakymu klasiokės parašė dar vieną laišką, vėl reikalauja perlaidojimo. Žmogus miręs, o byla nebaigta.

 

- Man keistas toks pavėluotas rūpestis, - sako Pajūrio seniūnė. - Kol klasės draugė buvo gyva, jos net nebendravo, o dabar reikalauja perlaidojimo. Vienos klausiau, kodėl nelankė gyvos, tai man atsakė, kad buvo gėda eiti pas ją. Užtat dabar norėtų ja pasirūpinti. Nesuprantu, kas čia iš tiesų vyksta. Gal tai kaltės jausmas, kad laiku nenuėjo, neaplankė gyvos, neatjautė, kažko nepasakė?.. Apie gimines nieko nežinau. Jeigu jie atsirastų ir paprašytų leidimo perlaidoti, mes jį padėtume gauti. Nebūtų jokios problemos. Visa bėda, kad tų giminių nėra!

 

Klasės draugės kalba apie kažkokią Zinos seserį. Kur ji gyvena? Gal Užventyje (Kelmės rajonas), gal kur kitur. Tegu ieško valdžia. O valdžia sako, kad jokios sesers nėra.

 

- Gyventojų duomenų bazėse jokių žinių apie Zinos seserį nėra, - tvirtina R. Noreikienė. - Apie seserį socialiniams darbuotojams yra kalbėjusi ir pati Zina, su ja neva nebendravusi, jos buvę piktuoju, bet tikrų žinių mes neturime. Gal ir yra kokia sesuo, bet kito tėvo, kita pavarde?.. Ji dar yra kalbėjusi, kad Vilniuj paliko plaidotą dukrą, bet ir apie jie nieko nežinome. Sunku suprasti, kur čia tiesa, o kur fantazija.

 

Pradėjus domėtis Zinos praeitimi, pasidarė neaišku, kas jinai buvo ir kuo užsiėmė. Viena klasiokė tvirtino, kad Zina baigė Vilniaus medicinos mokyklą ir anais laikais dirbo akušere Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ligoninėje. Tokia ligoninė - tai jau oho, ten atrinkdavo išskirtinės kvalifikacijos žmones. Kita klasės draugė apie Zinos profesiją kalbėjo aptakiau - medikė. O štai Zinos kaimynė Z. Balserienė tikina, kad Zina buvusi mokytoja:

 

- Ji man pati sakė, kad baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir kurį laiką net dirbo Nevočių mokytoja, - sakė Z. Balserienė. - Neilgai, bet dirbo kažkiek. Man ji pati kalbėjo.

 

Kur čia tiesa, o kur fantazija?

 

Užtat visos trys moterys patvirtino legendą apie Zinos ir Rusijos karininko nelaimingą meilę. Kai Lietuva išsivadavo iš Rusijos okupacijos, Zinos vyras karininkas išvyko tarnauti į Rusiją, o Zina pasiliko Lietuvoje. Taip suiro šeima ir pasibaigė jų nelaiminga meilė. Meilė tėvynei buvo stipresnė už meilę vyrui. Bet vis dėlto tai - tik legenda. Pajūrio seniūnijoje yra ištuokos liudijimo kopija, kur parašyta, kad Zina su vyru išsiskyrė 1984 metais. Apie kokią nors nepriklausomybę niekas tada net nesapnavo.

 

Kiekvienas žmogus esame šiek tiek paslaptis, bet ši paslaptis - absoliuti.

 

- Man atrodo, nebėra prasmės kapstytis po jos biografiją, - sako Pajūrio seniūnė R. Noreikienė. - Ar ne geriau nueiti prie kapo, sukalbėti maldą ir palikti ramybėje? Aš manau, dabar tai būtų pats geriausias sprendimas.

"Nesuprantu, kuo šita vieta bloga?" - prie Zinos kapo stebisi Pajūrio seniūnė R. Noreikienė. O Šilalės kapinėse yra kapas, kur pagal antkapyje iškaltą pavardę, gimimo ir mirties datas galima spėti, kad čia tikrai palaidotas Zinos sūnus. Dabar klasės draugės reikalauja, kad čia būtų perlaidoti motinos palaikai. "Motinai skaudu ir liūdna būti palaidotai ne šalia sūnaus", - sakė viena iš jų.