Iš mūsų, kaltinėniškių, vos nepavogė vienos garsenybės. Buvo laikas, kada jo daugelis kratėsi ir kukliai slėpė pažintį su "tėvynės išdaviku", o dabar taip apmaudu, kad jis dar vis nesugrąžinamas į mūsiškius, į mūsų krašto garbingiausių vyrų elitą. Paklausk bet kurio vaiko, ir jis išvardins: Dionizas Poška, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Kairys... O Vladislovas Žilius?

 

Prieš keletą metų Kaltinėnų kultūros namuose vyko "Protų mūšis", ir iš penkių komandų tik dvi žinojo tą pavardę bei teisingai atsakė, kad V. Žilius yra garsus dailininkas modernistas, palaidotas Kaltinėnų kapinėse. Vienoje komandoje žaidė mokytojas Stasys Sinkevičius - dailininko sesers vyras, kitai patyliukais sufleravau aš. Apie dailininką dar anais laikais žinojau iš "Amerikos balso", o kad jis miręs ir palaidotas mūsų kapinėse, girdėjau iš mokytojo.

Bet neburbėkim ant savo žmonių dėl informacijos nebuvimo. Jokiame žinyne, jokioje enciklopedijoje nerasit, kad tai mūsų žemės žmogus. Paprastai rašoma, kad V. Žilius gimė 1939 m. gegužės 13 d. Varsneliuose, o tie Varsneliai nurodomi kaip "Šilalės apskritis" ar net "Šilalės valsčius". Kuo čia dėta Šilalė, jeigu tie Varsneliai yra visai šalia Severėnų ir anais laikais priklausė Kaltinėnų valsčiui, o pagal dabartinį teritorinį paskirstymą būtų Palentinio seniūnija?

Kai augau ir mokiausi Kaltinėnų vidurinėje, aš nė neįtariau, kad mūsų chemijos mokytojos brolis yra tas garsusis Žilius, apie kurį kas vakarą kalba "Amerikos balsas". Mano tėvas, ištikimiausias "Amerikos balso" klausytojas, tikriausiai žinojo dar ir tai, kad vienas kolūkio vairuotojas Žilius (prisimenu vardo) yra to garsenybės brolis. Girtis tokiais giminaičiais anais laikais būtų reiškę kenkti pačiam sau, skleisti žinias apie disidento gimines - kenkti nieko dėtiems žmonėms.

Oficialioji žinia buvo trumpa: išdavė tėvynę, pabėgo į buržuazinius Vakarus. Dabar sakoma paprasčiau: 1976 m. sunkiai gavęs leidimą dailininkas emigravo į JAV, Niujorką.

- Prisimenu, mus su žmona iškvietė iš pamokos, - pasakoja S. Sinkevičius. - Mokyklos koridoriuj laukė Vladas. Reikia nueiti į apylinkę ir patvirtinti sutikimą, kad jis išvyktų į užsienį. Tada buvo reikalaujama visų giminių sutikimo. Nuėjome į Kaltinėnų apylinkę, sekretorė Navickienė notariškai patvirtino, kad mano žmona, Vlado sesuo, neprieštarauja dėl jo išvykimo. Buvo tokia procedūra.

Ar Sinkevičiai labai nustebo, kad toks artimas žmogus emigruoja? Juk ne šiaip išvyksta, kaip būna dabar, bet iškeliauja visiems laikams, be teisės sugrįžti!

- Ne, visai nenustebau, - prisimena giminaitis. - Viskas ėjo link to. Tada jis labai konfliktavo su tuometine valdžia, ypač - su Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi Lionginu Šepečiu. L. Šepetys buvo ideologijos sekretorius ir kontroliavo visas kūrybines organizacijas, įskaitant dailininkus. Apie vieną Vlado paveikslą pasakė, kad jį pasikabintų nebent virtuvėje. Po to Vladas buvo išmestas ir iš Dailininkų sąjungos, ir iš "Minties" leidyklos, kur jis dirbo vyriausiuoju dailininku. Jam buvo visai prastai.

Kodėl taip atsitiko? Ar negalėjo būti kitaip? S. Sinkevičius traukia pečiais. Tikriausiai ne... Jis prisipažįsta esąs tik fizikos mokytojas, toli nuo dailės, taigi tą konfliktą galėjęs stebėti tik iš šalies. Jo ir kitų aplinkinių akimis Vladui ėjosi kuo puikiausiai: baigęs Jaunodavos pradinę, Severėnų aštuonmetę, įstojo į Telšių dailės technikumą, po jo dar sėkmingai baigė Lietuvos dailės institutą, karjeros laiptais vis kilo aukštyn - nuo "Vagos" leidyklos dailės leidinių redakcijos vedėjo iki "Minties" leidyklos vyriausiojo dailininko.

- Mano supratimu, tai buvo didžiausia karjera, - prisimena fizikos mokytojas. - Jis gi iliustravo knygas, uždirbo nemenkus pinigus. Bet savo darbu nebuvo patenkintas. Daug ką turėjo atlikti per jėgą, prisiversdamas dirbti. Prisiminkim, kad tai buvo anie laikai, kada partija diktavo sąlygas. Lenino ar koks kitas oficialus jubiliejus - kiekvienas Dailininkų sąjungos narys turi pristatyti po darbą. O Vladas buvo kitoks, mūsų visų aplinkinių akimis - keistas žmogus. Jis tokius valdžios pavedimus laikė chaltūra ir jokiu būdu - ne kūryba. Mano supratimu, didžiausia Vlado bėda, kad jis susižavėjo Salvadoru Dali, mėgino jį pamėgdžioti, sekti juo. O kaip tu seksi paskui Dali, jeigu esi atitvertas už geležinės sienos, kur siurrealizmas laikomas buržuaziniu išsigimimu? Vladas guosdavosi, kad pasaulis eina modernizmo keliu, o čia pro sieną prasmunka tik menti jo trupinėliai, menkos skiautelės. Vladas norėjo dirbti taip, kaip atrodė pačiam. Valdžiai atrodė kitaip. Štai ir konfliktas. Jis netilpo į standartinius rėmus.

Paprašęs leidimo išvykti ir gavęs giminaičių sutikimus, Vladislovas pasijuto labai nesaugus. Paskutinėmis dienomis, prieš ateinant leidimui, jis nenakvodavo namuose, eidavo pas draugus. Bijojo būti bet kokia proga suimtas. Bijoti buvo dėl ko. Jau ne Stalino laikas, bet trumpą ir apgaulingą Chruščiovinį "atšilimą" pakeitė Brežnevinės "stagnacijos" šaltis. O čia dar pakėlė sparnus garsusis režisierius Jonas Jurašas, rašytojas Tomas Venclova... Dar vieno disidento akibrokštas negalėjo nudžiuginti nei Liongino Šepečio, nei visos Komunistų partijos. Juk tie akibrokštai skambėjo per visą pasaulį!

Ir tai - dar ne viskas. Iš pirmo sykio negavęs leidimo išvykti, V. Žilius parašė laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir išdėstė, kodėl jis čia nenori pasilikti ir kodėl negali dirbti pagal "socialistinio realizmo" kanonus. Netrukus tas laiškas pasirodė pogrindyje leidžiamoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ (Nr. 22). Be autoriaus žinios toks laiškas čia niekaip nebūtų galėjęs atsidurti. Tai jau buvo skandalas.

- Vlado apsisprendimas manęs nenustebino, - prisimena S. Sinkevičius. - Nustebino kitas dalykas. Gyvendamas čia, jis visai nesidomėjo politika. Gyveno jis pasinėręs savo pasaulį, kuris mums, ne meno žmonėms, neatrodė suprantamas. Tai aš jam pasakydavau išgirdęs kokią politinę naujieną, o jis būdavo jos nežinojęs. Jis buvo labai toli nuo politikos. Ir štai atsidūręs Niujorke visas pasikeičia. Visas laidų ciklas per "Amerikos balsą"! Aš negalėjau suprasti. Gal jam, naujam emigrantui, buvo sunku įsitvirtinti, ir jis kūrė laidas dėl honoraro? Arba buvo kokia kita priežastis? Man ir dabar toks pasikeitimas liko neaiškus.

O gal žmogus paprasčiausiai pratrūko? Gal užmeskime akį į jo laišką Petrui Griškevičiui, ir kas nors paaiškės? Ką jis rašė tada pačiai diktatūrai?

"Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas, o taip pat bendras kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo falšas bei apmirimas Lietuvoje galutinai mane įtikino, kad tolimesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, giliai svetima ir nelogiška taip vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui..."

Švenčiausieji socialistinio realizmo principai vulgarizuoja? Socializmas, švenčiausias iš visų šventenybių, yra dogmatiškas? Toliau - dar gražiau. Dailininkas išdrįsta pačiai diktatūrai pareikšti nepaklusnumą:

"Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kūrybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas.“

Prisipažinsiu - tas laiškas mane sužavėjo. Gyvenau tuo metu ir puikiai žinau, ką toks pareiškimas galėjo žmogui kainuoti. Tai dabar, kai režimas pasikeitė, mes visi gudrūs girtis, kokie buvome drąsūs, kaip mes kovojome "savo mažuosius karus". O iš tiesų daugiausia, ką mes tada išdrįsom, tai palindę po patalais pasiklausyti "Amerikos balso". Visgi buvo žmogus, kuris drakonui parašė: NEŽADU PAKLUSTI.

Šito gana, kad galėtume juo didžiuotis. Net jeigu jis nebūtų nieko sukūręs, jeigu nebūtų atvertęs jokio naujo puslapio Lietuvos dailės istorijoje, mes turėtume jam atiduoti deramą pagarbos duoklę. Tą visą jo laišką galėtume išsispausdinti ir paskelbti kur nors visiems kaltinėniškiams gerai matomoje garbingiausioje vietoje. Visgi pilietiškumo klasika!

O meno pasauliui jis svarbus kaip modernistas. Modernus - tai kitoks, naujoviškas, nestandartinis.

- Į pasaulį Vladas žiūrėjo kitaip, - prisimena S. Sinkevičius. - Sykį žiūriu jo nupieštą angelą. Tas angelas buvo keistas - visas jo drabužis išmargintas mažomis gėlytėmis. Šimtai tų gėlyčių, šitoks kruopštus darbas! "Kodėl ne baltas drabužis? - paklausiau. - Juk angelai būna drabužiais baltais!" "O tu matei?" - paklausė jis, ir aš netekau žado. Taip, nemačiau. Tuos jo žodžius menu kaip šiandien.

  Kaltinėnų kapinėse nerasi žymės, kad čia kažkur palaidotas garsus dailininkas ir disidentas, metęs iššūkį pačiai diktatūrai. Nebūčiau radęs ir aš - parodė mokytojas Stasys Sinkevičius. Dailininko kapas pačioje kapinių pradžioje, paėjus žemyn už Dionizo Poškos kapo.