Prieš pat Naujuosius mes susėdom prie pat eglutės ir jau buvom atkimšę antrą šampano butelį, kai teta Aldona pasiūlė prasmingą žaidimą:

 

- Naujieji - tai puiki proga apmąstyti gyvenimo prasmę ir susikurti aukštus tikslus. Imkite visi po lapelį popieriaus, po tušinuką ir užrašykite savo didžiausius siekius. Paskui lapelius sudėsim į tuščią šampano butelį, užkišim, užkasim kur nors po egle ir lauksim, ar mūsų tikslai išsipildys.

 

Teta Aldona visiems išdalijo po lapelį ir po tušinuką, visi sulinkom ir ėmėm rašyti, tik mano bičiulis Alius Sakinis sėdėjo pats vienas ir nuobodžiaudamas tyrinėjo delno linijas.

 

- Aliau, kodėl nerašai? - nustebo teta Aldona. - Neturi siekių jokių, jokių auštų tikslų?

 

- Turiu, kaip neturėsi! - užtikrino Alius, bet nieko nedarė.

 

- O gal tau padėti? - siūlėsi teta Aldona.

 

- Ne, ne, tikslų susikuriu pats! - kratėsi Alius. - Pirmas, didžiausias, būtų nuvykti į Airiją ir užsidirbti tris šimtus tūkstančius litų.

 

- Oho! - nustebo teta Aldona, o visi kiti pakėlėm nuo savo lapelių akis. - Investuotum tuos pinigus ir pajudintum mūsų miestelio pramonę? Kažką padarytumei didelio?

 

- Taip, aš juos padėčiau į banką ir gyvenčiau iš procentų. Nieko daugiau nedaryčiau, neičiau į jokį darbą!

 

- Irgi gerai, - sutiko teta Aldona, nors šiek tiek nusivylė.

 

- Antras svarbiausias tikslas - mesti rūkyti, trečias - rytais atsikelti anksčiau ir dieną pradėti mankšta, ketvirtas - pasakyti seniūnui, kad jis yra idiotas, o penktas, bene didžiausias - pataisyti virtuvės kraną.

 

- Oho, kaip konkretu! - apsidžiaugė teta Aldona. - Kodėl neužrašai?

 

- Aš jau užrašiau, - pasakė Alius, nuėjo prie komodos, pasirausė viename stalčiuje ir ištraukė popieriaus lapą. - Štai, pažiūrėk: nuvykti į Airiją ir užsidirbti 300 tūkstančių litų, mesti rūkyti, rytais atsikelti anksčiau ir dieną pradėti mankšta, pasakyti seniūnui, kad jis yra kvailys...

 

- Aliau, kada suspėjai? - nustebom visi, nes niekas nematėm, kad jis raštų ką nors.

 

- Pernai! - pareiškė jis išdidžiai. - Buvau ne toks kvailas ir niekur neišmečiau.

 

O taip, mes pernai žaidėm kažką panašaus. Rašėm kažką, dėjom į butelį, pasižadėjom ir užkasėm. Viskas buvo gražu ir praminga, juk buvo šventė, kaip ir dabar.

 

- Aliau, kiaule, kada pataisysi virtuvės kraną? - įsikišo Aliaus pati, ir metų tikslai ėmė virsti į metų konfliktą. - Bene, gyvuly, pamiršai, ką pažadėjai pernai?..

 

Gyvulys nieko nesakė, o pati baksnojo pirštu į popieriaus lapą:

 

- Štai, pažiūrėk, ką užrašei pernai: pataisyti virtuvės kraną! Kur tas pataisytas kranas?

 

Alius pradėjo gintis:

 

- Aš parašiau, kad kitais metais! Kitais metais ir bus!

 

- Gerai, kitais metais ateisi į lovą! - pagrasino pati, o mums praėjo noras rašyti.

 

Jeigu ne tie du kvailiai, kaip būtų buvę gražu ir prasminga sutikti Naujus su naujais rytojaus tikslais!